2013 m. gegužės 8 d. gimė UMPAPA. Mano kūdikis, kuriam jau 13 metų, mažais žingsniukais mokėsi vaikščioti ir buvo auginamas natūraliomis sąlygomis, bet spaudimo ir išankstinių nusistatymų, kas iš jo turi išaugti. Tada ir dabar jam sakiau, neskubėk, slowly, „um-pa-pa, um-pa-pa, lėtu žingsneliu”.
Ar žinote, kokios UMPAPA pavadinimo šaknys? Oom-pah-pah – ritmiškai varinių pučiamųjų instrumentų garsai orkestre, o aš įsivaizduoju, kaip tiems garsams skleidžiantis šoku savo kūrybos erdvėje.

Šoku ne viena. Visada turiu su kuo. Daug įkvėpimo dalykams, kuriuos darau, įlieja mano menininkės dukros ir mylimas žmogus. Begaliniai dėkinga draugams, kurie tiki ir palaiko! Ir šiandien, jei galvot, kad UMPAPA žmogus, tai jis jau pasiekė maištingo paauglio amžių ir nebenori slėpti tik po šiuo vardu, ragina mane išlysti į dienos šviesą kaip kūrėją, plėsti veiklas ir nebešvaistyti įkvėpimų darbuose nuo 8 iki 17 val 🙂 

Niekada negalėjau atskirti savo „darbo” nuo kasdienybės ir įsprausti į valandas, todėl renkuosi pasilikti tokiame darbe, kuris mane gerbia, įkvepia, verčia sapnuoti apie jį. Bagažas toks, jog galiu imtis bet kokio kūrybinio projekto, puikiai suplanuoti etapus, suburti komandą ir įgyvendinti. Daug metų patirties LRT, LNK TV, reklamos agentūrose, leidykloje ŠVIESA išmokė disciplinos, bendravimo ir suteikė tokios patirties, kad galiu keliauti viena. Behance dėliojau darbus ir pati stebėjausi, kiek jų turiu, dar neužtenka laiko visus sudėti… 

Tad šiandien sakau: LABAS, PASAULI! Ir iliustruoju savo veidu.

Atidarau savo studijos duris ir netrukus papasakosiu, su kuo kursiu ir kokios veiklos jus suvilios mane aplankyti ne tik virtualiai, bet ir gyvai.

Um-pa-pa, um-pa-pa…